Istorijaa

Komercinės šinšilininkystės pradžia yra laikomi 1923 m., kai šie gyvūnėliai buvo pradėti auginti ir veisti nelaisvėje Kalifornijos valstijoje (JAV). Jau 1954 m. Šiaurės Amerikoje fermeriai augino nelaisvėje apie 500 tūkst. šinšilų. Pirmajame šinšilų aukcione dėl kailiukų nuostabaus grožio, lengvumo, atspalvių įvairovės ir tvirtumo jie buvo pardavinėjami po 100-200 dolerius už vienetą. Tokios kailiukų kainos dar labiau skatino gyvūnų augintojus plėsti šį verslą. Tuo labiau kad iš kailiukų pasiūti kailinukai, mantijos, movos, kepuraitės plačiai plito tarp turtingų damų. Pastaruoju metu pasaulyje laikoma apie 3.5 mln. šių gyvūnėlių, kurių didžioji dalis auginama specialiose fermose JAV, Kanadoje, Australijoje, ir beveik visoje Europoje. Lietuvoje šinšilos pradėtos auginti apytiskliai 1996 metais .Pirmosios šinšilų šeimos buvo atvežtos iš Vokietijos. Šiuo metu susidomėjimas šinšilų auginimu sparčiai auga. Daug gyvūnėlių auginama pardavimui, nemažai kailiukų išvežama į tarptautinius kailių aukcionus. Kopenhagoje, pagrindiniame kailių aukcione, šinšilų kailiukų kainos kinta kiekvieno aukciono metu, jos priklausos nuo to meto rinkos ir pasaulinės situacijos. Pagrindinis pirmųjų Lietuvos šinšilininkų verslas buvo gyvų šinšilų pardavimas veislei. Šiuo metu suformuota šinšilų šeima (4 patelės ir patinėlis) kainuoja 250 — 400 Eur, priklausomai nuo kokybės, kilmės, veislės.

Šinšilos yra žolėdžiai gyvūnai. Gamtoje jos nereiklios maistui, gerai ėda žolių, krūmokšnių sėklas bei vaisius, daugelio augalų įvairias dalis, kaktusus bei kerpes. Šinšilos gali apsieiti be vandens, nes gali pasitenkinti rytine rasa ir drėgme, kuri yra jų suėstuose augaluose natūralioje gamtoje. Auginant komercijos tikslais, ištisus metus šie graužikai yra šeriami sausais kombinuotaisiais pašarais, kartais duodama gero šieno. Tai ir yra pagrindinė pigaus jų išlaikymo sąlyga, palyginti su švelniakailiais mėsėdžiais gyvūnėliais. Vienam suaugusiam gyvūnėliui reikia apie 30-40 g kombinuotųjų pašarų , 10-15 gr šieno per parą. Mušimas kailiams vyksta ištisus metus, nėra sezoniškumo, net ir vasarą, t.y. neatsižvelgiant į metų laiką. Šinšilų, skirtingai nei kitų narveliuose auginamų žvėrelių, nereikia profilaktiškai vakcinuoti. Jie ypatingai retai sergantys gyvūnai, dažniausiai suserga dėl augintojo kaltės. Pagrindinis dėmesys skiriamas pašarų kokybei, geroms veterinarijos sanitarijos sąlygoms užtikrinti, normaliam patalpų mikroklimatui palaikyti. Šinšilų augintojams nereikia patinėlių kilnoti pas pateles, nes jie visą laiką gyvena kartu. Taigi augintojui belieka tik registruoti naujagimius ir formuoti naujas šeimas. Šinšiloms nebūdingas didelis vaisingumas. Patelė dažniausiai atsiveda po 2-3 jauniklius (vidutiniškai 2 kartus per metus). Jaunikliai gimsta plaukuoti, atmerktomis akimis, po valandos nuo gimimo jau gali savarankiškai judėti. Skirtingai nuo kitų nelaisvėje veisiamų kailinių žvėrelių, šinšilos nekelia triukšmo, neskleidžia jokio specifinio kvapo. Prieš pradedant šį verslą būtina pasverti visus “už” ir “prieš”, reikėtų nuodugniai susipažinti su komercijos tikslais,narveliuose laikomų šinšilų šėrimu, kasdienine jų priežiūra, kailiukų paruošimu ir realizacija, dažniausiai pasitaikančiomis ligomis bei jų profilaktika.