Auginimas

Istorija

Komercinės šinšilininkystės pradžia yra laikomi 1923 m., kai šie gyvūnėliai buvo pradėti auginti ir veisti nelaisvėje Kalifornijos valstijoje (JAV). Jau 1954 m. Šiaurės Amerikoje fermeriai augino nelaisvėje apie 500 tūkst. šinšilų. Pirmajame šinšilų aukcione dėl kailiukų nuostabaus grožio, lengvumo, atspalvių įvairovės ir tvirtumo jie buvo pardavinėjami po 100-200 dolerius už vienetą. Tokios kailiukų kainos dar labiau skatino gyvūnų augintojus plėsti šį verslą. Tuo labiau kad iš kailiukų pasiūti kailinukai, mantijos, movos, kepuraitės plačiai plito tarp turtingų damų. Pastaruoju metu pasaulyje laikoma apie 3.5 mln. šių gyvūnėlių, kurių didžioji dalis auginama specialiose fermose JAV, Kanadoje, Australijoje, ir bevek visoje Europoje. Lietuvoje šinšilos pradėtos auginti prieš 10-15 metų .Pirmosios šinšilų šeimos buvo atvežtos iš Vokietijos. Šiuo metu susidomėjimas šinšilų auginimu sparčiai auga. Daug gyvūnėlių auginama pardavimui, nemažai kailiukų išvežama į tarptautinius kailių aukcionus. Kopenhagoje, kailių aukcione šinšilų kailiukų kainos svyruoja nuo 20 iki 60 EURO. Pagrindinis pirmųjų Lietuvos šinšilininkų verslas buvo gyvų šinšilų pardavimas veislei. Šiuo metu suformuota šinšilų šeima (4 patelės ir patinėlis) kainuoja nuo 500 Lt Šinšilos yra žolėdžiai gyvūnai. Gamtoje jos nereiklios maistui, gerai ėda žolių, krūmokšnių sėklas bei vaisius, daugelio augalų įvairias dalis, kaktusus bei kerpes. Šinšilos gali apsieiti be vandens, nes gali pasitenkinti rytine rasa ir drėgme, kuri yra jų suėstuose augaluose. Auginant komercijos tikslais, ištisus metus šie graužikai yra šeriami sausais kombinuotaisiais pašarais ir šienu. Tai ir yra pagrindinė pigaus jų išlaikymo sąlyga, palyginti su švelniakailiais mėsėdžiais gyvūnėliais. Vienam suaugusiam gyvūnėliui reikia apie 30-40 g kombinuotųjų pašarų , 10-15 gr šieno per parą. Šinšilų kailiai šeriasi nuolat, nėra sezoniškumo, todėl mušimas kailiams vyksta ištisus metus, net ir vasarą, t.y. neatsižvelgiant į metų laiką. Šinšilų, skirtingai nei kitų narveliuose auginamų žvėrelių, nereikia profilaktiškai vakcinuoti. Pagrindinis dėmesys skiriamas pašarų kokybei, geroms veterinarijos sanitarijos sąlygoms užtikrinti, normaliam patalpų mikroklimatui palaikyti. Šinšilų augintojams nereikia patinėlių kilnoti pas pateles, nes jie visą laiką gyvena kartu. Taigi augintojui belieka tik registruoti naujagimius ir formuoti naujas šeimas. Šinšiloms nebūdingas didelis vaisingumas. Patelė dažniausiai atsiveda po 2-3 jauniklius (vidutiniškai 2 kartus per metus). Jaunikliai gimsta plaukuoti, atmerktomis akimis, po valandos nuo gimimo jau gali savarankiškai judėti. Skirtingai nuo kitų nelaisvėje veisiamų kailinių žvėrelių, šinšilos nekelia triukšmo, neskleidžia jokio specifinio kvapo. Prieš pradedant šį verslą būtina pasverti visus “už” ir “prieš”, reikėtų nuodugniai susipažinti su komercijos tikslais,narveliuose laikomų šinšilų šėrimu, kasdienine jų priežiūra, kailiukų paruošimu ir realizacija, dažniausiai pasitaikančiomis ligomis bei jų profilaktika.