Šinšilų ypatumai

Šinšilų ypatumai

Šinšilai yra draugiški, maži graužikai, kai jų niekas netrikdo. Jei jiems gręsia pavojus, jie pasikliauja savo vikrumu, dantimis ir sugebėjimais. Sugautas arba išgąsdintas žvėrelis dažnai paskleidžia kvapą, panašų į degintus migdolus. Jį gamina liauka, esanti prie išeinamosios angos. Patelės tuo pat metu rodo papildomas gynybos priemones. Jos akimirksniu gali apšlapinti numatomą agresorių.
Viena iš tokių augintojams nepriimtinų šinšilų savigynos priemonių yra plaukų iškritimas. Jei žvėreliui su tokiu požymiu būtų nuluptas kailis, tai jo vertė žymiai sumažėtų. Pasitaiko,kad iškrenta visas plaukų kuokštas arba jis išraunamas nesėkmingai bandant pagauti šinšilą. Atsiranda plika vieta. Matosi oda. 6-8 savaičių laikotarpyje plaukai vėl pradeda augti ir po keletos mėnesių pasidaro vėl tokio pat ilgio, kaip ir kiti. Veisliniams žvėreliams plaukų netekimas didelio vaidmens nevaidina. Išplikimo pavojus ypač didelis yra tada, kai žvėrelis yra išgąsdinamas arba sugaunamas. Dėl šios priežasties žvėrelį reikia griebti tik už ausies arba už uodegos. Naujokams tai dažnai būna nesuprantama.
Iš prigimties šinšilai nėra pikti žvėreliai. Savo dantimis jie pasinaudoja, kai yra netinkamai gaudomi, išsigandę ir negali pabėgti. Įkandimas nėra pavojingas, tačiau gali būti gilus ir skausmingas. Iš karto būtina dezinfekuoti įkandimo vietą. Jeigu gręsia infekcijos pavojus, būtinai reikia kreiptis į gydytoją.Šinšilų negalima glostyti stipriai laikant, bet, progai pasitaikius, galima pakasyti po smakru – joms labai patinka.
Kaip ir dauguma graužikų, šinšilai yra naktiniai žvėreliai. Dieną jie miega urvuose, užeigose arba landynėse, o temstant, pasidaro žvalūs ir vikrūs, ir eina ieškoti maisto. Būtent dėl to šinšilus reikia laikyti ramioje vietoje, kad dieną niekas jiems nedrumstų ramybės.
Šinšilai yra labai švarūs žvėreliai. Esant gerai priežiūrai bei patalpos vėdinimui, jie neskleidžia jokio kvapo. Jie yra labai jautrūs visiems kenksmingiems vabzdžiams ir parazitams. Jų patalpoje negali būti jokių pelių, kačių bei šunų. Jų kailyje nėra tokių parazitų kaip blusos ir utėlės. Taip yra dėl to, kad kailis yra labai tankus ir jame susidaro savotiškas nepalankus mikroklimatas parazitams.
Nemaloni žvėrelių savybė yra kailio išpešimas – kandžiojimas. Panašiai kaip gaidžiai išpeša savo plunksnas, šinšilai kai kada išsipeša arba apgraužia sau kailį. Šis faktas iki šio momento nėra moksliškai išaiškintas. Apie jį pakalbėsime plačiau sekančiuose straipsniuose.
Šinšilai yra šokinėjantys ir bėgiojantys žvėreliai. Jie bėgioja žaibišku greitumu. Nėra lengva juos pagauti. Reikia stebėti, kad pabėgę iš narvo žvėreliai neimtų graužti kabelių ir laidų. Kai žvėreliai yra suerzinti, jie leidžia garsus panašius į baimingą cypimą. Įspėjamasis riksmas, kuris skamba kaip “kikiki”, reiškia, kad jie su kažkuo susidūrė. Šnirpšti ir urgzti jiems nėra būdinga. Šinšilai nesuka lizdų, mažyliai į pasaulį ateina dažniausiai anksti ryte. Šinšilai gimsta plaukuoti ir su nuolatiniais dantimis, todėl jų narve graužimui tuoj pat turi būti padėtas lapuočio medžio gabaliukas.
Šinšilai gali būti auginami poromis (monogamija) arba grupėmis (poligamija-vienas patinėlis ir kelios patelės). Kitiems žvėreliams tai ne visada įmanoma. Patirtis rodo, kad poligaminiam veisimui vieną patinėlį reikia poruoti ne daugiau kaip su 6 patelėmis.

 

Straipsnis priklauso www.chinchillas.lt