Trumpai apie šinšilas

Trumpai apie šinšilas

Šinšila yra naktinis graužikas, aktyvus nuo sutemų iki aušros. Dienos metu dažniausiai ilsisi,  miega, mažai juda.  Šinšilų gimtine yra laikomi Andų kalnai Pietų Amerikoje, kur vidutinė paros temperatūra siekia 2° C, o temperatūros svyravimai per parą yra nuo -15° C iki +20° C. Šinšilos gyvena kolonijomis arba dar kitaip vadinamose „bandose“, kurias sudaro apie 100 gyvūnų. bandą valdo – patelės. Patinai niekada nesukyla prieš pateles ir jų „klauso“. Šinšilos yra labai rūpestingos – jeigu patelė atvedus vaikų negali jų išmaitinti, visuomet į pagalbą atskuba kita bandos narė (tik natūralioje aplinkoje). Gyvena  ~ 4500 metrų aukštyje, kur yra sausa. Istoriškai, šinšilos gyveno Anduose, Bolivijoje, Peru ir Čilėje, tačiau šiandien kolonijos gamtoje išlikę tik Peru ir Čilėje, daugiau nei 5000 metrų aukštyje. Kartu su jų artimais giminaičiais, viskašomis, jie sudaro šeimas moksliškai vadinamas „Chinchillidae“.

Šinšilos (pavadinimas pažodžiui reiškia „maža činča“) taip pavadintos Činča žmonių – genties garbei, kurie gyveno Anduose ir dėvėjo savadarbius aksomo švelnumo rūbus iš šinšilų kailių. Iki XIX a. pabaigos, šinšilos beveik baigė išnykti dėl medžioklės. Šinšilų kailis buvo ypatingai vertinamas dėl savo neapsakomai švelnaus kailio.  Šiais laikais šinšilų medžioklė yra uždrausta, todėl šinšilas augina nelaisvėje t.y. veisia fermose. Šinšilų kailiai ir dabar yra laikomi vieni iš vertingiausių, prabangiausių ir naudojami drabužių bei aksesuarų gamybai.

Natūraliai, šinšilos gyvena urvuose arba uolų įtrūkimuose (priedanga). Jie yra patyrę šokliai ir gali iššokti iki 1,8 m. aukščio. Jų uodega čia atlieka didžiulį vaidmenį – padeda išlaikyti pusiausvyrą. Šinšilų uodega taip pat išduoda jų emocinę būklę. Kadangi šinšilos yra plėšrūnų trokštamas grobis – jos turi įvairių gynybinių taktikų, įskaitant šlapimo išskyrimą (purškimą) ir kailio paleidimą užpuolimo atveju. Gamtoje šinšilų maistu tampa augalų lapai, vaisiai, sėklos ir net maži vabzdžiai.

Šinšilų dantys yra nuolatos augantys. Jie turi būti pastoviai dilinami, kad neperaugtų. Toks burnos higienos palaikymas leidžia šinšilom normaliai maitintis. Lapuočių mediena  yra puikus pasirinkimas dantų hiegienos palaikymui. Reikėtų vengti spygliuočių ir citrusinių vaisių medienos, kadangi turi didelį kiekį dervos, aliejų ir fenolių, kurie yra toksiški šinšiloms  (pvz., kedras ).  Lapuočių, tokių kaip beržo, gluosnio, obels mediena yra tinkama šinšiloms. Šinšilos ypač mėgsta aviečių bei lazdyno šakeles.

Šinšilos neturi gebėjimo prakaituoti, o tai reiškia, kad jos negali atsivėsinti. Todėl, jei temperatūra siekia  24° C ,  jos gali perkaisti arba gauti šilumos smūgį. Tokiu atveju šinšilos bando išsklaidyti šilumą nukreipiant kraują tekėti į ausis. Taigi išvada paprasta, jeigu šinšilos ausys raudonos, tai signalizuoja galimą perkaitimą. Todėl privalote nedelsiant mažinti šilumą patalpose, kitaip perkaitimas gali baigtis tragiškai.

Šinšilų gali būti įvairiaspalvių. Gamtoje vyrauja tik standartinė – pilka. taigi kitos spalvos yra išvestos žmogaus. Dažniausiai pasitaikančios spalvos yra: balta, juoda, aksominė, smėlio, ebony (visiškai juoda), violetinė, ir safyrinė bei mišiniai iš jų.

Gyvūnai instinktyviai valosi savo kailiuką vulkaninių dulkių voniose, kuriose jie mėgsta vartytis bei sukiotis, kas užtikrina gerą kailio būklę bei sveikatą. Gamtoje, dulkės formuojasi nuo vulkaninių uolų. Dulkės patenka ant šinšilų kailių ir sugeria riebalus bei nešvarumus. Šios maudynės yra reikalingos keletą kartų savaitėje.

Šinšilos negali maudytis vandenyje todėl, kad tankus kailis neleidžia jam išdžiūti, taip drėgmė kaupiasi šalia odos, ko pasekoje gali atsirasti odos grybelis ar netgi kailio puvimas. Sušlapęs šinšilos kailis turi būti nedelsiant išdžiovintas su popieriniais rankšluosčiais. Plaukų džiovintuvas yra griežtai draudžiamas naudoti. Storas kailis turi ir pliusų, kadangi jis neleidžia veistis jokiems parazitams. Taipogi, šinšilos nesukelia alergijų. Tačiau reikia turėti omenyje, ypač augintojams -mėgėjams,kurie augina šinšilas savo namuose, kad smėlis, kraikas arba šienas yra alergenai, todėl, jeigu esate alergiški dulkėms ar bent vienam iš išvardintų dalykų – šinšilos auginimas nėra geras pasirinkimas.

Šinšilos labai mažai valgo ir geria. Gamtoje, jie valgo tik tam tikras dykumos žoles, kurias geba suvirškinti jų organizmas, todėl pašaras, kuris turi daug riebalų ar baltymų, bei žalias pašaras negali būti efektyviai apdorotas. Aukštos kokybės išdžiovintas šienas ir tik šinšiloms skirtas šviežias, kokybiškas pašaras (granulės) gali užtikrinti visus mitybos poreikius. Šinšilų virškinimo traktas yra labai jautrus ir gali būti greitai pažeidžiamas arba išbalansuotas. Todėl sveika mityba bei dieta yra labai svarbus dalykas. Dieta – maisto norma parai. Šviežių daržovių ir vaisių turėtų būti vengiama, nes jos gali sukelti vidurių pūtimą, ko pasekoje ištinka mirtis. Skanėstai ir džiovinti vaisiai neturėtų būti duodami kas dieną, nereikia jais piktnaudžiauti. Šinšilai greitai išlempa ir gali nebesiporuoti. Taip pat, peršėrimas ir pastovus lepinimas (skanėstų davimas) gali sukelti viduriavimą bei cukraligę. Riešutai irgi nėra tinkami šinšiloms, kadangi turi daug riebalų. Maisto produktai turintys daug baltymų ir liucernos šienas gali sukelti kepenų problemas ir turi būti ypatingai ribojamas.

Šinšilos yra ypatingai retai sergantys gyvūnai. Visas ligas dažniausiai „atneša“ pats augintojas nesilaikydamas visų auginimo nurodymų. Šinšilos yra ypatingai jautrios didesnei šilumai ir dideliam drėgmės kiekiui, kadangi iš prigimties jos yra linkusios gyventi sausose, tamsiose, vėsiose vietovėse. Šinšilos yra nevakcinuojamos.

Šinšilų patelės lytiškai subręsta nuo 7 mėnesių amžiaus. Poruoti galima ne jaunesnius nei 7-8 menesių gyvūnelius.  Nėštumas trunka 111 dienų, vidutiniškai vienoje vadoje gimsta 1-4 jaunikliai, retais atvejais net 6. Jaunikliai prie motinos gyvena apie 2 mėnesius, poto yra iškeliami gyventi atskirai. Teoriškai vidutinė gyvenimo trukmė – 20 metų.

Straipsnis priklauso www.chinchillas.lt